Cheminės ekologijos paskaitos bakalauro 3 kurso studentams.

1. Įvadas į cheminę ekologiją

2. Augalų cheminės sąveikos-Alelopatija

3. Antibiotikai gamtoje

4. Kolinai

5. Marazminai

6. Fitoncidai

7. Autotoksikacija

Vadovėlyje pateikiama buveinių klasifikacija EUNIS sistemoje, aprašomos pagrindinės buveinės, aptinkamos Lietuvoje, pateikiama ekologinė buveinių būdingųjų augalų charakteristika, jų prieraišumas pagrindinių ekologinių veiksnių vertėms. Vadovėlis iliustruotas buveinių būdingųjų augalų nuotraukomis. Vadovėlis skiriamas VU GMF pagrindinių studijų programos „Ekologija“ studentams, visų pirma, kaip vienas iš pagrindinių literatūros šaltinių Ekosistemų mokomosios praktikos (EKMP 2112) dalyko apimtyje. Jis gali būti naudingas ir kitų biomedicinos bei kai kurių fizinių mokslų (geografijos ir geologijos) studijų programų studentams.

Atsisiųsti:

1. Bendroji dalis (1-37 psl.)

2. Spec dalis Pajūris (38-82 psl.

3. Spec dalis Vanduo (83-148 psl.)

4. Spec dalis Pelkės (149-212 psl.)

5. Spec dalis Pievos (213-284 psl.)

6. Spec dalis Krūmynai (285-300 psl.)

7. Spec dalis Miškai (301-374 psl.)

8. Spec dalis Miškai (375-429 psl.)

Vadovėlyje “Ekologija: nuo individo iki biosferos” aptariami santykiai tarp gyvųjų organizmų ir jų ryšiai su negyvąja apsuptimi. Mokymosi knyga prengta paskaitų, kurias daugiau kaip du dešimtmečius autorius dėsto Vilniaus universiteto biologijos, biofizikos ir ekologijos studentams, pagrindu.

Atsisiųsti

Atsisiųsti

Baltrėnas P., Ignatavičius G., Idzelis R., Greičiūtė K., Aplinkos apsauga kariniuose poligonuose (Monografija), Vilnius, 2005, 302 p.

Monografijoje nagrinėjami aplinkos apsaugos kariniuose poligonuose klausimui. Ištirta vertingos ir saugomos teritorijos, išanalizuoti kraštovaizdžio antropogeniniai pažeidimai, eksperimentiškai nustatyta neigiama sprogdinimų įtaka dirvožemio kokybei, dirvožemio ir gruntinio vandens tarša naftos produktais, dirvožemio tarša sunkiaisiais metalais.
Apžvelgti kariniai poligonai Lietuvoje ir pasaulyje, jų istorinė raida ir karinės veiklos ypatumai, fizinė-geografinė charakteristika. Išanalizuotos aplinkosauginių pažeidimų ir užtaršos problemos.
Taikant kompiuterinę programą Surfer 3.2, vaizdžiai pateikti eksperimentinių tyrimų rezultatai naftos produktais, sunkiaisiais metalais užteršto dirvožemio teršalų koncentracijų sklaida pavaizduota izolinijomis bei erdviniais vaizdais.
Supažindinama su karinių poligonų aplinkosauginiais vadybos planais, jų įgyvendinimo rezultatais ir kontrole.
Monografijos naujumas tai kompleksinių aplinkosauginių tyrimų kariniuose poligonuose apibendrinimas bei aplinkosauginių vadybos planų parengimas ir įgyvendinimas, atlikus eksperimentinę sunkiųjų metalų, naftos produktų dirvožemyje, vandens telkiniuose, jų nuosėdose analizę bei nustačius sprogdinimų įtaką dirvožemio organinių medžiagų sumažėjimui.
Knyga skirta mokslininkams, aplinkos apsaugos specialistams. Ji, kaip mokslinių žinių šaltinis, gali būti pateikiama doktorantūros ir magistrantūros studijose.

Recenzavo: prof. habil. dr. O. N. Rusak
prof. habil. dr. D. Butkus dr. A. Spruogis

TURINYS
Pagrindiniai žymenys
Environment Protection in Military Rangės (Summary)
Įvadas
1. Kariniai poligonai Lietuvoje ir pasaulyje
1.1. Karinės-gynybinės sistemos bei karinių teritorijų pasaulyje funkcijos, jų naudojamų išteklių apžvalga
1.2. Lietuvos karinių poligonų istorinė raida ir karinės veiklos ypatumai
1.3. Lietuvos karinių poligonųfizinė-geografinė charakteristika
1.4. Aplinkosauginių pažeidimų ir užtaršos kariniuose poligonuose problemos
2. Vertingos ir saugotinos karinių poligonų teritorijos
2.1. Biologinė karinių poligonų teritorijų įvairovė
2.2. Vertingos poligonų teritorijos, europinės svarbos gamtinės buveinės
3. Kraštovaizdžio antropogeniniai pažeidimai
3.1. Mechaniniai pažeidimai karinių poligonų mokomuosiuose laukuose
3.2. Kraštovaizdžio žalojimas kariniais pastatais ir ruderalinėmis teritorijomis
4. Sprogdinimų įtaka dirvožemio kokybei
4.1. Sprogdinimų įtaka organinių medžiagų sumažėjimui dirvožemyje
4.2. Dirvožemio savybių pokyčiai teritorijose, besiskiriančiose panaudojimo intensyvumu
4.3. „ Surfer 3.2″ programinės įrangos panaudojimas dirvožemio organinių medžiagų sumažėjimo bei užterštumo sunkiaisiais metalais tyrimų rezultatams pavaizduoti
5. Lietuvos karinių poligonų dirvožemio ir gruntinio vandens
tarša naftos produktais
5.1. Teritorijų, skirtų kariniam transportui, užterštumas naftos produktais
5.2. Apleistų karinių teritorijų užterštumas naftos produktais
5.3. Gilesnių dirvožemio sluoksnių bei gruntinio vandens užterštumas naftos produktais
5.4. Teršalų sklaidos grunte ir gruntiniuose vandenyse teoriniai tyrimai
6. Lietuvos karinių poligonų dirvožemio tarša
sunkiaisiais metalais
6.1. Karinių teritorijų, naudojamų sprogdinimo pratyboms, užterštumas sunkiaisiais metalais
6.2. Karinių poligonų šaudyklų užterštumas sunkiaisiais metalais
6.3. Karinio transporto reikmėms naudojamų teritorijų užterštumas sunkiaisiais metalais
6.4. Sunkiųjų metalų migracija dirvožemyje
6.5. Sunkiųjų metalų skvarbos į smėlingą gruntą matematinis modeliavimas
7. Paviršinio vandens bei dugno nuosėdų tarša
7.1. Karinių poligonų paviršinių vandens telkinių užterštumas sunkiaisiais metalais
7.2. Karinių poligonų vandens telkinių dugno nuosėdų užterštumas sunkiaisiais metalais
8. Karinių poligonų aplinkosauginiai vadybos planai,
jų įgyvendinimas ir kontrolė
8.1. Poligonų aplinkos apsaugos teisinė bazė
8.2. Šaudymo ir sprogdinimo pratybų reikalavimai
8.3. Reikalavimai, keliami naudojant karinį transportą ir techniką pratybų metu
8.4. Karinių vienetų treniravimo nuostatos
8.5. Reikalavimai, keliami poligonų pastatams ir dirvožemio dangoms
8.6. Būtinos sąlygos svarbioms gamtosauginiu požiūriu teritorijoms išsaugoti
8.7. Atsakomybės ir aplinkos apsaugos pagrindų mokymo programa

Monografija sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje aprašomas medžiagų ciklų atsiradimas prieš daugiau nei 3 mlrd. m.ir jų evoliucinė kaita, taip pat ekosistemų struktūros pokyčiai, sutelkiant daugiausia dėmesio į pasikeitimus gyvaėdžių bloke. Antrojoje dalyje nuo fenomenologijos pereinama prie galimų mechanizmų, lėmusių tokią, o ne kitokią įvykių eigą. Nors ir visuotinai pripažįstama, kad medžiagų ciklai, ekosistemų struktūra, atmosferos, litosferos ir hidrosferos sudėtis per tuos kelis mlrd. m. stipriai pasikeitė, ekosistemų evoliucijos tema nėra dažnai aptarinėjama, monografijų šia tema nėra daug, o vadovėlinio tipo leidinių, turbūt, nesama iš viso. Pagrindinė tokios situacijos susiklostymo priežastis tikriausiai yra gana menkas empirinis bagažas, kurio pagrindu galima būtų indukcijos keliu rekonstruoti praeities ekosistemas. Šioje monografijoje autorius naudojasi kiek neįprasta metodologija: jis kuria deduktyvaus pobūdžio konceptualius modelius, taigi naudojasi „kas, jeigu“ logika. Kitaip tariant, sukuriama bendro pobūdžio teiginių sistema – pradinė hipotezė, iš kurios po to dedukuojamos išvados apie konkrečius praeities įvykius. Šios išvados po to gretinamos su esama literatūroje faktine medžiaga. Pradinės hipotezės esmėje glūdi mintis, kad gyvybė negali, taigi ir negalėjo anksčiau (apie kokį gyvybės evoliucijos laikotarpį bešnekėtume), egzistuoti be medžiagų ciklo. Autorius mano, kad toks, deduktyvus, metodas, derinamas su empirine mediaga, leidžia paaiškinti, kodėl tam tikros rūšys/funkcinės grupės atsirado tokiu, o ne kitokiu laiku. Aptardamas konkrečius evoliucinius mechanizmus, lėmusius ekosistemų evoliucijos eigą, autorius naudojasi taip pat kažkada (Lekevičius 1986) sukurtu kaskadinės atrankos modeliu.
CONTENTS
FOREWORD
ONLY AN ECOSYSTEM IS LIVING? YES, IN A SENSE
PART 1. THE EVOLUTION OF LIFE ON EARTH: SINCE THE APPEARANCE OF LIFE UNTIL TODAY
On the methods and methodology used in this work
Scene 1. Chemical evolution
Scene 2. Life and ecosystems appear and almost disappear
Scene 3. The first semiautotrophic ecosystems appear
Scene 4. The first true autotrophs appear and become widespread
Scene 5. Cyanobacteria complicate ecosystem metabolism
Scene 6. The formation of aerobic nutrient cycles starts
Scene 7. Modern-type ecosystem metabolism is formed
Scene 8. Ecosystem structure acquires new features: the block of biophages appears
Scene 9. The era of multicellular organisms starts. The fourth trophic level originates
Scene 10. Adaptive radiation of invertebrate animals takes place. Production pyramids acquire almost a modern shape
Scene 11. A great abundance of very large and aggressive predators appears. The evolution of ecosystem structure comes to a close
Scene 12. Fish age begins. Competition increases
The first interlude: hydrospheric evolution
Scene 13. The first terrestrial ecosystems appear. Soil is formed
Scene 14. Terrestrial ecosystems acquire a modem shape
Scene 15. Gymnosperms outrival seedless vascular plants, and reptilians push out amphibians
Scene 16. Flowering plants emerge. Large reptilians continue flourishing and then mysteriously die out
Scene 17. Especially rapidly radiating biophages restore the destructed pyramids
The second interlude: atmospheric evolution
Scene 18. The biosphere reaches the Earth’s carrying capacity. One of hominid species becomes a superrival
PART 2. EVOLUTION DIRECTING FORCES
Merits and shortcomings of Darwinism
A lost sheep
Biological time and biological space
An odious subject: a functional hierarchy
Natural selection. New variations of the old subject
How selection has made ecosystems converge
The role of competition in evolution. The fate of superrivals
Several notes on ‘assembly rules’ and vacant niches
Whereto living nature evolves
EPILOGUE: ON THE SITUATION IN EVOLUTIONARY BIOLOGY AND COMMUNITY ECOLOGY
ABSTRACT
SANTRAUKA
REFERENCES

Knygoje yra apžvelgiama pelkių ekosistemų vystymasis, pelkių funkcijos ir pelkių svarba, biologinė įvairovė ir pelkių ištekliai. Didelis dėmesys yra skiriamas pelkių išteklių valdymui, apsaugai. Daugiausia dėmesio yra skiriama pelkių tvarkymo planavimui, praktiniam tvarkymui ir atskirų pelkių ekosistemų tvarkymui. Taip pat yra aptariama pažeistų pelkių ekosistemų restauravimo galimybės ir naujų pelkių ekosistemų formavimas.

TURINYS
PRATARMĖ
1. PELKIŲ EKOSISTEMŲ FORMAVIMASIS, JŲ YPATYBĖS IR TIPAI
1.1 KAS YRA PELKĖS
1.2 PELKIŲ KILMĖ
1.3 GEOMORFOLOGINĖS YPATYBĖS
1.4 DURPIŲ KLODO YPATYBĖS
1.5 HIDROLOGINĖS PELKIŲ YPATYBĖS
1.6 BIOGEOCHEMINIAI PROCESAI
1.7 REGIONINIAI PELKIŲ FORMAVIMOSI SKIRTUMAI
2. PELKIŲ EKOSISTEMŲ BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ
2.1. PELKIŲ BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS YPATYBES LEMIANTYS VEIKSNIAI
2.2. PELKIŲ AUGALIJOS ĮVAIROVĖ
2.2.1. Pelkių augalijos įvairovės ypatybės
2.2.2. Lietuvos pelkių ekosistemų augalijos įvairovė
2.2.3. Europinės svarbos pelkių buveinės Lietuvoje
2.2.4. Pelkių augalų adaptacijos specifika
2.2.5. Lietuvos pelkinių pušų ekologinių formų ypatybės
2.3. PELKIŲ GYVŪNIJOS ĮVAIROVĖ
2.3.1. Lietuvos pelkių gyvūnijos ypatybės
2.3.2. Lietuvos pelkių bestuburiai
2.3.3. Aukštapelkių vabzdžiai
2.3.4. Pelkių vandens telkinių žuvys
2.3.5. Pelkių ropliai ir varliagyviai
2.3.6. Pelkių paukščiai
2.3.7. Pelkių žinduoliai
3. PELKIŲ EKOSISTEMŲ REIKŠMĖ IR JŲ IŠSAUGOJIMO SVARBA
3.1. PELKIŲ EKOSISTEMŲ FUNKCIJOS
3.2. PELKIŲ ŪKINĖ REIKŠMĖ IR NAUDOJIMAS
3.3. PELKIŲ EKOSISTEMOMS KYLANČIOS GRĖSMĖS IR ŠIŲ EKOSISTEMŲ IŠSAUGOJIMO SVARBA
3.4. PELKIŲ APSAUGOS YPATYBĖS
4. PELKIŲ EKOSISTEMŲ GAMTOTVARKOS PLANAVIMAS
4.1. GAMTOTVARKOS ESMĖ
4.2. GAMTOTVARKOS PLANAVIMO REIKALINGUMAS
4.3. GAMTOSAUGOJE NAUDOJAMI PLANAI
4.4. GAMTOTVARKOS PLANŲ RENGIMAS
4.4.1. Ekologinio vertinimo vaidmuo gamtotvarkos planavime
4.4.2. Planavimo pakopos
4.4.3. Europos gamtotvarkos planas (Eurosite plano modelis)
4.4.4. Gamtotvarkos plano rengimas (JAV pavyzdys)
5. PELKIŲ EKOSISTEMŲ TVARKYMO METODAI IR TECHNIKA
5.1. PELKIŲ TVARKYMO BŪTINYBĖ
5.2. HIDROLOGINIO REŽIMO ATSTATYMAS
5.2.1. Užtvaros
5.2.2. Užtvarų įrengimas
5.2.3. Užtvarų medžiagos
5.3. PELKINIŲ BUVEINIŲ ATKŪRIMAS
5.3.1. Krūmų ir medžių naikinimas
5.3.2. Nendrynų naikinimas
5. 4. PELKIŲ PRIEŽIŪROS METODAI
5.4.1. Šienavimas
5.4.2. Ganymas
5.4.3. Deginimas
5.5 PELKIŲ RESTAURAVIMAS
5.5.1. Pelkių ekosistemų atkūrimo (restauravimo) ypatybės
5.5.2. Pagrindiniai pelkių atkūrimo principai
5.5.3. Atnaujintų pelkių priežiūra ir monitoringas
LITERATŪRA

Sinkevičius S., Epikontinentinės jūros ekologija, Vilnius, 2000, 196 p.

Mokomojoje knygoje Šiaurės jūros pavyzdžiu supažindinama su epikontinentinių (pakraštinių) jūrų pagrindinėmis charakteristikomis, hidrocheminiais veiksniais, tokių hidrosistemų raida ypatingą dėmesį skiriant biologinių sistemų įvairovei, jų struktūroms ir funkcionavimo mechanizmams. Atskirai aptariama epikontinentinės jūros atskirų biosistemų struktūrų (buveinių) veikla ir reikšmė aplinkinių buveinių gyvybingumui. Atskirai aptariama tiek jūros tiek jos pakrantėse egzistuojančių ekosistemų būklė. Knygoje nagrinėjamos ir konkrečios globalių ekologinių problemų pasekmės Šiaurės jūros ekosistemų tolesniam gyvybingumui (integruotos, pasklidosios taršos poveikiai įvairioms biologinių sistemų struktūroms, įvairialypės antropogeninės veiklos raida ir jos pasekmės regiono ekosistemų būklei. Pateikiama to regiono ekologinių nelaimių kronika. Atskirai aptariami Šiaurės jūros regione įgyvendinami gamtosauginiai projektai, tarptautinio bendrdarbiavimo susijusio su jūrinių ekosistemų apsauga programos. Pateikiamas išsamus literatūros sąrašas. Knyga įliustruota paveikslais, brėžiniais, lentelėmis, grafikais.

TURINYS
Įvadas
1. TRUMPAI APIE ŠIAURĖS JŪROS ATSIRADIMO PRADŽIĄ
2. ŠIAURĖS JŪROS – TIPINGOS PAKRAŠTINĖS JŪROS CHARAKTERISTIKA
2.1. Geografinė Šiaurės jūros padėtis ir kai kurios morfologinės charakteristikos
2.2. Dugno reljefas ir vyraujantys gruntai
2.3. Terminė ir cheminė vandens charakteristika
2.4. Hidrodinaminė jūros vandens charakteristika
3. KAI KURIŲ CHEMINIŲ JUNGINIŲ KIEKIS ŠIAURĖS JŪROJE
3.1. Biologiniai procesai, reguliuojantys elementų kiekius, apykaitą ir biocheminius ciklus vandenyje
3.2. Biologinė srovių jūroje reikšmė
4. JŪROS EKOSISTEMOS BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ IR JOS VEIKLA
4.1. Jūros gyvūnų biologinė veikla
4.2. Energijos gavimo būdai
5. Gyvenimo vandenyje ypatumai
6. GYVENIMAS JŪROS AKVATORIJOS EKOSISTEMOSE
6.1. Maisto medžiagų apykaita
6.2. Jūros ekosistemos skirstymas į zonas ir įvairių veiksnių įtakos zonos
7. GYVIEJI ORGANIZMAI ŠIAURĖS JŪROS PRIEKRANČIŲ IR PAKRANČIŲ EKOSISTEMOSE
7.1. Lėkštų, žemų krantų litoralė, pakrančių maršos
8. ŠIAURĖS JŪROS ESTUARIJŲ APŽVALGA
8.1. Geologinė estuarijų praeitis
8.2. Estuarijų klasifikacija
8.3. Vandens lygio estuarijose svyravimai
8.4. Estuarijų vandens cheminė sudėtis
8.5. Estuarijų hidrobiontų bendrijų pasiskirstymo dėsningumai
9. MAISTO MEDŽIAGŲ APYKAITA
IR MITYBOS GRANDINĖS ESTUARIJOSE
10. ESTUARIJŲ PAGRINDINIŲ BIOTOPŲ APŽVALGA
10.1. Pajūrio druskingosios dumblo lygumos – vatai ir druskingosios pelkės – maršos
11. VATŲ EKOSISTEMŲ AUGALŲ
IR GYVŪNŲ BENDRIJOS (BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ)
12. ŠIAURĖS JŪROS PAJŪRIO (PUSIAU SAUSUMOS IR SAUSUMOS) BIOTOPŲ BŪKLĖS APŽVALGA
12.1. Druskingųjų maršų ekosistemų augalų ir gyvūnų bendrijos
12.2. Smėlėti paplūdimai ir kopos
12.3. Užliejamos upių slėnių, estuarijų ir šalia sūriavandenių maršų esančios pievos
13. DABARTINĖ ŠIAURĖS JŪROS AKVATORIJOS, PRIEKRANČIŲ IR PAKRANČIŲ EKOSISTEMŲ BŪKLĖ
14. EKOLOGINĖS ŠIAURĖS JŪROS PROBLEMOS
14.1. Antropogeninės veiklos padariniai Šiaurės jūros ekosistemoms
14.1.1. Rūgštusis lietus ir jo poveikis pakrančių ekosistemoms
14.1.2. Pavojingos ir dažnai patenkančios į Šiaurės jūros ekosistemas medžiagos
14.1.3. Chloruoti angliavandeniliai
14.1.4 Buitiniai nutekamieji vandenys
14.1.5. Eutrifikacija ir jos padariniai
14.1.6. Praktiškai neyrančios ar ilgai nesuyrančios buitinės pramoninės šiukšlės
14.1.7. Sunkieji metalai ir įvairių atliekų deginimas jūroje
14.1.8. Žemsiurbių veikla gerinant ir palaikant navigacijos intensyvumą estuarijose ir priekrantės rajonuose
14.1.9. Dempingo Šiaurės jūroje problemos
14.1.10. Užteršimas nafta ir jos produktais
14.1.11. Antropogeninės veiklos produktai, potencialiai pavojingi jūrų ekosistemoms
14.1.12. Bendrijų biologinės įvairovės pokyčiai, keliantys grėsmę jų gyvybingumui
14.1.13. Parazitų poveikis jūrinių bestuburių hidrobiontų juvenilinėms stadijoms
14.1.14. Svetimos augalų rūšys ir jų įtaka Šiaurės jūros pakrančių ekosistemoms
14.1.15. Svetimų graužikų rūšių invazija ir jos padariniai kopų biotopams
14.1.16. Turizmo ir rekreacijos plėtra jūriniuose ir pajūrio biotopuose ir sukeliamos ekologinės problemos
15. Galimi pavojai maršų ekosistemoms įvairiUose pakrančių rajonuose
16. TRUMPA EKOLOGINIŲ NELAIMIŲ ŠIAURĖS JŪROS EKOSISTEMOSE KRONIKA
17. GAMTOSAUGOS PROJEKTAI, ĮGYVENDINAMI ŠIAURĖS JŪROS REGIONE
17.1. Estuarijose gyvenančių žuvų rūšių apsauga
17.2. Naujai sukurtų druskingųjų lagūnų reikšmė jūros gyvūnams ir vandens paukščiams Vatų jūros Danijos pakrantėje
17.3. Eustarijų vandens ir pelkių paukščių apsauga
17.3.1. Žiemojančių pajūrio maršose, vatuose ir estuarijų ekosistemose žąsinių paukščių problemos
18. KAI KURIOS TARPTAUTINĖS KONFERENCIJOS, PROGRAMOS, KONVENCIJOS, SUTARTYS IR ORGANIZACIJOS, KURIŲ VEIKLA .. SUSIJUSI SU ŠIAURĖS JŪROS EKOSISTEMŲ APSAUGA
LITERATŪRA

Būda V., Cheminė ekologija: organizmų sąveikos infocheminėmis medžiagomis, Vilnius, 2006, 187 p.

Mokomoji knyga, skirta universitetų studentams. Pateikiama plati panorama apie ekologiškai ypač svarbias, naujausiais tyrimais atskleistas organizmų tarpusavio sąveikos cheminėmis medžiagomis, kurios yra informacijos nešėjai. Tai esminiai praplečia klasikinės ekologijos sampratos ribas: pereinama nuo maisto ir energijos srautų bei transformacijų ekosistemose prie informacinių srautų. Nušviečiama kokie yra informaciniai ryšiai, kaip jie veikia, kokia jų svarba organizmams ir ekosistemoms, pateikiami taikomieji cheminės ekologijos aspektai. Atskleidžiamas informacinių sąveikų cheminėmis medžiagomis pasaulis - universalus šių sąveikų paplitimas nuo vienaląsčių organizmų iki daugialąsčių, tame tarpe stuburinių ir žmogaus. Plačiausiai pateikiamos žinios apie chemines informacijos sistemas, funkcionuojančios tiek rūšies lygmenyje (sąveikos feromonais, parodomas šių sąveikų polimorfizmas), tiek ir tarprūšiniame lygmenyje (sąveikos kairomonais, alomonais, sinomonais ir apneumonais). Šios sąveikos aptariamos organizmo, populiacijos, bendrijos ir ekosistemos lygiuose. Knyga iliustruota 96 paveikslais, 16 lentelių, rėmeliais išskirta medžiaga papildomam skaitymui. Pateikta apžvelgiamų organizmų ir cheminių medžiagų rodyklės.
Knygos autorius jau keli dešimtmečiai aktyviai dirba cheminės ekologijos tyrimų srityje, yra subūręs šios krypties mokslinę laboratoriją, paskelbęs nemažai originalių darbų Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje, aktyviai bendradarbiauja su užsienio šalių mokslininkais, todėl mokomojoje knygoje atsispindi naujausi šios srities tyrimų rezultatai, sukaupti pastaraisiais dešimtmečiais viso pasaulio laboratorijose.
Mokomoji knyga skirta aukštųjų mokyklų (pirmiausia - universitetų) studentams, studijuojantiems ekologijos, aplinkotyros, biologijos, chemijos dalykus. Kaip pagalbine medžiaga ja galėtų naudotis ir kitų gretutinių specialybių studentai, vyresniųjų klasių moksleiviai, giliau besidomintys ekologijos ir biologijos mokslais.

TURINYS
Pratarmė
I skyrius
BENDROSIOS ŽINIOS APIE CHEMINĘ EKOLOGIJĄ
1. Cheminė ekologija, jos tyrimų objektai
2. Svarbiausi terminai, apibūdinantys organizmų sąveikas infocheminėmis medžiagomis
3. Cheminės ekologijos tyrimų metodai
4. Trumpa cheminės ekologijos mokslo istorija, cheminės ekologijos tyrimai Lietuvoje
II skyrius
ORGANIZMŲ VIDURŪŠINĖS SĄVEIKOS INFOCHEMINĖMIS MEDŽIAGOMIS – SĄVEIKOS FEROMONAIS
1. Vabzdžių, geriausiai ištirtos organizmų grupės, sąveikos feromonais
1.1. Vabzdžių sąveikų feromonais įvairovė
1.2. Bendruomeninių vabzdžių sąveikos feromonais
1.3. Vabzdžių feromonų chemija
2. Vienaląsčių, Monerų karalystės atstovų, feromonai
3.Protistų karalystės atstovų, feromonai
3.1. Rudadumblainių feromonai
3.2. Žaliadumblainių feromonai
3.3. Infuzorijų feromonai
4. Grybų karalystės atstovų feromonai
4.1. Chitridinių (Chytridiomycota) skyriaus grybų feromonai
4.2. Zigomikotų (Zygomycota) skyriaus grybų feromonai
4.3. Aukšliagrybūnų (Ascomycota) skyriaus feromonai
4.4. Papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriaus feromonai
5. Augalų karalystės atstovų feromonai
6. Feromonai gyvūnų karalystėje. Bestuburių feromonai
6.1. Duobagyvių (Coelenterata) feromonai
6.2. Apvaliųjų kirmėlių (Nemathelminthes) feromonai
6.3. Žieduotųjų kirmėlių (Annelida) feromonai
6.4. Moliuskų feromonai
6.5. Nariuotakojų feromonai
7. Feromonai gyvūnų karalystėje. Stuburinių feromonai
7.1. Bežandžių feromonai
7.2. Žuvų feromonai
7.3. Varliagyvių feromonai
7.4. Roplių feromonai
7.5. Paukščių feromonai
7.6. Žinduolių sąveikos feromonais. Graužikų, kanopinių gyvūnų, primatų bei žmogaus feromonai, jų sukeliami efektai
8. Feromonų cheminė įvairovė ir aplinka
III skyrius
ORGANIZMŲ TARPRŪŠINĖS SĄVEIKOS INFOCHEMINĖMIS MEDŽIAGOMIS
1.Sąveikos kairomonais
1.1. Mitybinio augalo atpažinimas, maitinimosi stimuliatoriai
1.2. Sąveikos tarp aukos ir plėšrūno
1.3. Sąveikos vandens ekosistemose
2. Sąveikos alomonais
3. Sąveikos sinomonais
IV skyrius
CHEMINĖS EKOLOGIJOS FUNDAMENTINIAI IR TAIKOMIEJI ASPEKTAI
1. Evoliucinis požiūris į cheminę ekologiją
2. Feromonų ir kairomonų taikymas augalų apsaugos sistemoje, gyvulininkystėje, žuvininkystėje, bitininkystėje ir kitose praktinės veiklos srityse
LITERATŪRA
Organizmų rodyklė
Cheminių medžiagų rodyklė

Turinys
PRA­TAR­MĖ
1. VIE­TO­JE ĮŽAN­GOS
2. TRUM­PA LIE­TU­VOS PEL­KIŲ TY­RI­MŲ IS­TO­RI­JA
3. DA­BAR­TIES PEL­KIŲ EKO­SIS­TE­MŲ BŪK­LĖS AP­ŽVAL­GA
4. PEL­KIŲ, KAIP MIŠ­RIŲ EKO­SIS­TE­MŲ, AT­SI­RA­DI­MAS IR TO­LES­NĖ RAI­DA
5. PEL­KIŲ EKO­SIS­TE­MŲ IR JŲ BIO­CE­NO­TI­NIŲ KOM­PO­NEN­TŲ FUNK­CIO­NA­VI­MO YPA­TU­MAI
5.1. Pelkių fitocenozių ir jų komponentų funkcionavimo ypatumai
5.2. Pelkių ir algocenozių funkcionavimo ypatumai
5.3. Pelkių vandens telkinių ichtiocenozių funkcionavimo ypatumai
5.4. Pelkių malakocenozių ypatumai
5.5. Pelkių entomocenozių įvairovė ir specifiškumas
5.6. Pelkių amfibijų ir reptilijų fauna
5.7. Pelkių ekosistemų ornitofaunos apžvalga
5.8. Pelkių ekosistemos žinduolių faunos apžvalga
6. ANT­RO­PO­GE­NI­NIAI IR KI­TI VEIKS­NIAI, LE­MIAN­TYS PEL­KIŲ EKO­SIS­TE­MŲ PO­KY­ČIUS
6.1. Sausinamoji melioracija
6.2. Antriniai neigiami pokyčiai, vykstantys numelioruotose pelkėse
6.2.1. Poveikis briofitams
6.2.2. Poveikis pelkinių dirvožemių mikroartropodų faunai
6.2.3. Poveikis pelkių entomofaunai
6.2.4. Įtaka pelkių moliuskų faunai ir jos pasiskirstymui
6.2.5. Įtaka ichtiocenozių funkcionavimui
6.2.6. Poveikis varliagyviams ir ropliams
6.2.7. Poveikis ornitofaunos struktūrai, jos gausai ir pasiskirstymui
6.2.8. Poveikis žinduolių faunai
6.3. Pelkių eutrofikacija ir kiti destabilizuojantys sistemą veiksniai
6.4. Rekreacinės pelkių ekosistemų apkrovos
7. GLO­BA­LŪS BIOS­FE­ROS PO­KY­ČIAI IR JŲ PO­VEI­KIS PEL­KIŲ EKO­SIS­TE­MOMS
7.1. Klimato globalaus šiltėjimo (šiltnamio reiškinys) galimas poveikis pelkių ekosistemoms
7.2. Globalaus atšilimo poveikis prerijų šlapynių ekosistemoms ir galimi padariniai viso kontinento tam tikrų vandens paukščių rūšių populiacijų buveinėms
7.3. Šlapžemių augalinės dangos cikliškumas ir klimato pokyčių poveikis joms
7.4. Laikinų šlapynėse seklių vandenų biotopų – sezoninių vandens paukščių buveinių priklausomumas nuo globalios klimato kaitos
7.5. Numatomi populiaciniai pokyčiai, lemiami besikeičiančio klimato
8. DAU­GIA­PA­KO­PĖ PEL­KIŲ REIKŠ­MĖ
8.1. Durpės, kaip organinės kilmės naudingosios iškasenos, pelkių ekosistemose
8.2. Pelkių ekosistemų ekologinė vertė ir praktinė nauda šiandien
8.3. Kai kurie pelkių ekosistemų Lietuvoje teisiniai ir valstybinės apsaugos strategijos aspektai
9. GA­LI­MA DUR­PY­NŲ RE­KUL­TI­VA­CI­JA BEI BIO­LO­GI­NĖS ĮVAI­RO­VĖS AT­KŪ­RI­MO TE­ORI­NĖS PRIE­LAI­DOS IR PRAK­TI­NIAI PRO­JEK­TAI
9.1. Diasporų fondo panaudojimo augalų populiacijų rekonstrukcijai rekultivuojamose aukštapelkėse galimybės
9. 2. Europos pelkių natūralios gamtinės aplinkos ir kai kurių komponentų apsaugos projektai
10. VIE­TO­JE PA­BAI­GOS
LI­TE­RA­TŪ­RA